• Naujienos
• Metraštis
• Konkursai
• Parodos
• Straipsniai
• Galerijos
• Apie klubą
• In English
• Video

Nepriklausomos Lietuvos fotografija tarptautinėse Paryžiaus ir Niujorko parodose (1937–1939)

pressphoto.lt  ::  Naujienos  ::  Nepriklausomos Lietuvos fotografija tarptautinėse Paryžiaus ir Niujorko parodose (1937–1939)

Nepriklausomos Lietuvos fotografija tarptautinėse Paryžiaus ir Niujorko parodose (1937–1939)

Stanislovas Žvirgždas

Po fotografijos išradimo Lietuvos fotografija net 79 metus vystėsi nelaisvės sąlygomis, buvo carinės Rusijos gniaužtuose, o Pirmojo pasaulinio karo metais kentė vokiečių okupaciją. Tiesa, 1900 m. JAV, Prūsijos ir Šveicarijos lietuvių pastangomis tarptautinėje Paryžiaus parodoje pavyko įrengti pirmąją savarankišką lietuvių ekspoziciją, kurioje buvo pateikta per 200 fotografijų, o kunigas Antanas Milukas išspausdino net du Lietuviško albumo leidimus (1898 ir 1900 m.). Parodoje Lietuviškas albumas ir kiti spaudos leidiniai pelnė aukso medalius. Fotografija lietuvių tautos įvaizdžio sklaidos istorijoje čia buvo pritaikyta pirmą kartą. Tai buvo išties neeilinis įvykis, dar labiau suaktyvinęs tautinį atgimimą.

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pasibaigus nepriklausomybės kovoms kultūrinis gyvenimas ypač suaktyvėjo. Neliko nuošalyje ir fotografija. Po Pirmojo pasaulinio karo pirmą kartą užsienyje nepriklausomos Lietuvos fotografijų ekspozicija buvo surengta 1925 m. Moncoje (Italija). Antrojoje tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje drauge su kitais eksponatais buvo parodyta 80 išdidintų fotografuotų koplytstulpių, stogastulpių, Vinco Svirskio koplytstulpių ir kryžių  fotografijų iš dailininko Adomo Varno kolekcijos. O parodos nuotraukos buvo atspausdintos kataloge.[1] Vėlesniais metais įvairiose tarptautinėse parodose taip pat neapsieita be fotografijos.

Nors pirmieji dagerotipai Lietuvoje buvo padaryti vos išradus fotografiją, dar 1839 m., šalyje iki pat nepriklausomybės atgavimo nebuvo jokios fotografų organizacijos, kuri būtų koordinavusi jų veiklą, rengusi parodas, leidusi fotografijai skirtus leidinius. Tik 1926 m. kovo 13 d. Kauno komercinių fotoateljė savininkai įkūrė pirmąją šalyje organizaciją – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją.[2] Netrukus, 1927 m. sausį, ir Vilniaus fotografai susibūrė į Vilniaus fotomėgėjų draugiją. Tais pačiais metais Vilniuje buvo įkurtas ir Vilniaus fotoklubas. Lenkų valdomas Vilnius prieš Antrąjį pasaulinį karą, galima sakyti, buvo tapęs Lenkijos fotografijos sostine daugiausia todėl, kad čia gyveno ir dirbo Janas Bułhakas su Vilniaus fotoklubo bendražygiais. Kad vienas žmogus daug reiškia fotografijos sąjūdžiui, rodo ir Antano Sutkaus pokario veikla Vilniuje, o Aleksandro Macijausko – Kaune. Veiklos principai panašūs: buria fotomenininkus, rengia fotoparodas, fotografijos almanachus ir katalogus taip pat leidžia savi. Žinomas kultūros paveldo specialistas, prieš karą profesoriavęs Vilniaus universitete Stanislavas Lorencas apibendrina: „Vilnius 1919–1939 m. nebuvo provincialus miestas. Greta Krokuvos ir Varšuvos Vilnius buvo irgi sostinė su didžiomis abiejų tautų valstybės tradicijomis.“[3]

Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis autobiografijoje rašo: „Man pradėjus leisti Naująją Romuvą [1931 m. – S.Ž.], fotomenininkų dar nebuvo Lietuvoje. Bet jie žurnalui būtinai buvo reikalingi. Naudotis vien užsienio kronikų politinėm klišėm buvo visais atžvilgiais netikslu ir neprincipinga. Juk reikėjo atskleisti Lietuvos grožį, ugdyti savo krašto meilę. Neužilgo įsikūrė Fotomeno mėgėjų sąjunga ir ji greit išaugino visą būrį puikių fotomenininkų, kurie ir ėmė uoliai puošti Naujosios Romuvos puslapius.“[4] Manytume, kad meninė fotografija, bent jau Vilniuje, tikrai tuo metu buvo, tačiau nesant fotografijos kritikos apie meninę fotografiją mažai tekalbėta. Bene pirmasis apie fotografijos meniškumą ir jos atskyrimą nuo likusios visu balsu prabilo J. Bułhakas dar 1919 m. lapkričio 20 d. savo inauguracinėje kalboje, pasakytoje Stepono Batoro universitete Vilniuje.[5] Ir nepriklausomoje Lietuvoje, o ypač laikinojoje sostinėje – Kaune, fotografija vis sėkmingiau reiškėsi beveik visose kultūrinio gyvenimo srityse. Dar 1923 m. daugelis periodinių leidinių visiškai nespausdindavo nuotraukų. Tų metų liepos mėnesį pradėjusiame eiti žurnale Krivulė fotografija iškart tapo lygiaverte tekstui žurnalistine informacine publikacija.[6] Vėliau ir savaitraštis Iliustruotoji Lietuva, žurnalai Naujas žodis, Skautų aidas, dienraštis Lietuvos aidas, ir kt. taip pat gausiai naudojo fotografijas. Greitu laiku be jų neapsiėjo nė vienas periodinis leidinys.

1932 m. gruodžio 18 d. Kaune, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone, fotografas, rašytojas, pirmasis Lietuvos radijo diktorius, žurnalistas Petras Babickas surengė pirmąją mūsų krašte individualią fotografijų parodą, kuri sulaukė labai didelio atgarsio. Po parodos atidarymo ir Kaune prabilta apie fotografijos meniškumą. To meto periodinėje spaudoje pasirodė ir pirmieji fotografijos kritiniai straipsniai: Juozo Tumo-Vaižganto Ar foto – menas?, Antano Rūkštelės Menas ir fotografija bei Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės P. Babicko parodos proga. 1933 m. vasario 26 d. duris atvėrė dar viena fotografijos paroda. Šį kartą savo darbus eksponavo Zinaidos Bliumentalienės ateljė Zinaida. Parodoje buvo išstatyti teatralų bei kitų žinomų žmonių, vaikų portretai. Žurnalas Naujoji Romuva rašė: „Meno galerijoje atidaryta Zinaidos fotoportretų paroda, palyginus su pirma Lietuvoje P. Babicko fotodarbų paroda, sudaro ryškų kontrastą. P. Babickas, kaip fotomenininkas ir mėgėjas, domisi daugiau gamtos regimąja forma, jos poezija, fragmentų kompozicija ir fiksuoja vaizduojamųjų objektų vidinę nuotaiką, o Zinaida kultivuoja daugiau fototechniką, pagal savo skonį reguliuodama kompoziciją ir šviesos šešėlius. Dauguma asmenų užfiksuoti lyg ir natūraliomis, bet specialiai objektyvui parengtomis pozomis. Net vaikai negyvena savo natūralaus gyvenimo, bet, kaip ir suaugę, pozuoja.“[7]

1932 m. gruodžio 17 d. buvo įregistruota Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1933 m. sausio 15 d.[8] Buvo įkurta fotografų organizacija, kuri iki pat sovietinės okupacijos 1940 m. kreipė Lietuvos fotografiją meniškumo link, rengė parodas Lietuvoje, leido katalogus, išspausdino du žurnalo Foto mėgėjas numerius, dalyvavo užsienio parodose, aktyviai reiškėsi krašto spaudoje, rūpinosi fotografų švietimu. Iki 1937 m. buvo surengtos keturios fotografijų parodos ir išleisti tų parodų katalogai.

Lietuvos fotomėgėjų sąjungos pagrindiniai tikslai buvo: „Organizuoti visus Lietuvos foto mėgėjus ir jiems prijaučiančius; kelti Lietuvos fotografijos kultūrą menišku, mokslišku ir praktišku atžvilgiu; propaguoti Lietuvos fotografijos meną užsieniuose; remti organizavimą Lietuvoje foto reikmenų gamybos.“[9] Iškelti tikslai ir uždaviniai buvo kryptingai įgyvendinami, tad nėra ko stebėtis lietuviškos fotografijos raidos tempais: 1933 m. įkuriama Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, surengiamos tik keturios grupinės parodos, o jau 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje pelnyta net dešimt aukso medalių.

1937 m. vasarį Žemės ūkio rūmų salėje duris atvėrė jau ketvirta Lietuvos fotomėgėjų draugijos[10] fotografijų paroda, kurios kataloge rašoma, kad „nuotraukų dalis bus išstatyta Lietuvos paviljone Paryžiaus moderninio meno ir technikos parodoje“[11].

Kaune būta dar vienos fotografinės organizacijos, rengusios savas parodas ir konkursus. 1935 m. gruodžio 19 d. prie Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos buvo įkurta fotosekcija.[12]1936 m. fotosekcija surengė pirmąją fotografijų parodą.[13]Tais pačiais metais buvo surengtas ir pirmasis fotokonkursas. Nemažai premijuotų fotografijų įsigijo Užsienio reikalų bei Susisiekimo ministerijos, Valstybės archeologijos komisija. Dalis šių fotografijų taip pat eksponuotos ir tarptautinėje Paryžiaus parodoje.

1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai jau nebereikėjo priminti apie savo egzistavimą: ji jau buvo įsirašiusi į Europos valstybių žemėlapį ir aktyviai kūrė naują gyvenimą. Tada su dideliu būriu menininkų ji vėl pasirodė pasauliui. Tarp jų buvo ir fotografai, jau ne bevardžiai kaip 1900 m. To meto spaudoje buvo rašoma: „Žinomiausi Lietuvos fotografai mėgėjai: Augustinas, Babickas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Orentas, Skrinskis ir profesionalė fotografė Zinaida (Bliumentalienė) paskolino per 100 fotografijų (30×40 cm), kuriose geriausiai vaizduoja Lietuvos gamtą, pastatus, tipus.“[14] Baltijos šalių paviljonas buvo greta naujai pastatytų Trokadero rūmų. Lietuva eksponatus rodė 19-oje iš 75-ių skyrių, tarp kurių buvo ir fotografija.

Parodos dalyvis ir prizininkas Vytautas Augustinas prisimena: „Parodos lietuviškojo komiteto prezidentė Magdalena Avietėnaitė be jokio plano fotografams užsakė atspausdinti 1 m pločio nuotraukas. Tačiau pastačius paviljoną paaiškėjo – reikia 1,20 m. Nebuvo laiko atspausti iš naujo, gavo greit popieriaus „Agfa“ ir sumontavo, pridūrė, kad atrodytų, jog taip ir buvo sumanyta.“[15]

Žurnalistas Bronys Raila, aplankęs Lietuvos ekspoziciją, rašė, kad ant paviljono sienų kabo „kelios dešimtys mažučių fotografijų (lyginant su kitų paviljonų metrinėmis fotonuotraukomis) su mūsų krašto vaizdais, vienu ar kitu statiniu ir liaudies šokių šokėjais“[16].  Žinant, kad Paryžiaus parodoje mūsų fotografai eksponavo mažo formato 30×40 cm fotografijas, V. Augustino pasakojimas apie metrines nuotraukas neatitinka tiesos. Regis, V. Augustinas bus supainiojęs parodas: didelio formato (1,20 m) fotomontažai iš keliolikos nuotraukų buvo eksponuoti tarptautinėje Niujorko parodoje 1939 m. Parodos ekspozicijos fotografijose matyti stendai su sumontuotomis fotografijomis.

1938 m. vasario mėn. pasibaigus parodai vertinimo komisija paskyrė apdovanojimus. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai… 14-oje klasėje aukso medalį gavo: Lietuvos fotomėgėjų draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas, Skrinskas.“[17]

Šiaulių fotografijos muziejuje yra saugomas B. Buračo Paryžiaus parodoje už dvidešimt penkias kraštotyrines fotografijas pelnytas diplomas, tačiau aukso medalio fotografas taip ir neišsipirko: reikėjo sumokėti 50 Lt. Regis, ir kiti prizininkai neišsipirko medalių. Tiesa, Lietuvos muziejuose saugomi M. Avietėnaitės ir S. Lozoraičio bronzos medaliai.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomas ir tarptautinės Paryžiaus parodos originalių fotografijų albumas, kuriame suklijuotos 57 nuotraukos.[18] Pervertus albumą galima atsekti, kokios nuotraukos buvo iškabintos, kaip eksponuotos, kas jų autoriai.

Paryžiaus parodą aplankė nemažai turistų iš Lietuvos. Joje pabuvo ir fotomėgėjas (buvęs Fotomėgėjų sąjungos sekretorius) Juozas Valentukonis ir porą savaičių daug fotografavo. Deja, sugrįžus į Kauną laborantas jo juostas taip prastai išryškino, kad liko tik keli kadrai iš poros šimtų. Geriau pavyko 1939 m. tarptautinėje parodoje Niujorke, iš kurios jis parsivežė visą pluoštą fotografijų.

Dar kartą Lietuvos fotografai dalyvavo Niujorko tarptautinėje parodoje Rytojaus pasaulis, kuri buvo atidaryta 1939 m. balandžio 30 d. Šį kartą vėl eksponuotos fotografijos. Turizmo ir sporto salės sienas puošė fotografų V. Augustino, A. Naruševičiaus ir G. Orento fotomontažai, kuriuose buvo užfiksuoti sportininkai, skautai, Kauno vaizdai, Lietuvos peizažai ir būdingi tipažai.[19]

 

Apžvelgus visas tris pasaulines parodas – 1900 m., 1937  m. Paryžiaus ir 1939 m. Niujorko, kyla klausimas, kas gi jas jungia? Atsakymas vienas: visas tris parodas sujungia liaudies menas bei papročiai ir, suprantama, fotografija, parodanti mūsų krašto grožį, žmones, jų gyvenimą, darbus ir papročius. 1900 m. Paryžiaus parodos lietuviškos ekspozicijos pagrindinis akcentas buvo kaimo troboje vykstanti piršlybų scena su tautiniais drabužiais aprengtais manekenais, 1937 m. Paryžiaus parodoje matome dailininkės Domicelės Tarabildienės lėlių kompoziciją Vestuvės, o 1939 m. Niujorko parodoje daugiausia dėmesio vėlgi sulaukė kompozicija su Lietuvos kaimo vestuves sodybos kieme vaizduojančiomis lėlėmis, kurias sukūrė dailininkė Konstancija Petrikaitė-Tulienė.

 

Sovietams okupavus kraštą, Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapio. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras savo įsakymu ilgiems metams sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą, jos žygį į pasaulio parodas. Jis atsinaujino tik po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuvoje vėl atgimė meninė fotografija ir 1969 m. lapkričio 19 d. buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija. Sovietizacijos vykdytojams visose gyvenimo srityse vaidenosi „liaudies priešai“ ir grėsmė „raudonajam režimui“. Ministro rašte konstatuojama: „Išžiūrėjęs Lietuvos Foto Mėgėjų draugijos bylą radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis šios organizacijos veikimas yra nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais, todėl, pagal Draugijų įstatymo 48 str., nutariau Lietuvos Foto Mėgėjų draugiją uždaryti.“[20]

 

O kaip klostėsi Vilniaus ir Kauno fotografų reikalai? Nors abiejų valstybių politinė konfrontacija varžė lietuvių ir lenkų tiesioginius kultūros mainus, ryšių būta ir prieškariu. Lietuvos spauda, fotoleidiniai neapsieidavo be J. Bułhako ir jo mokinių Vilniaus fotografijų. 1923 m. leidžiant fotoalbumą Vilnius 1323–1923 buvo panaudotos net 148 J. Bułhako fotografijos. 1936 m. Kauno fotografai sveikino J. Bułhaką su kūrybinio darbo trisdešimtmečiu, o jis gyrė išaugusią lietuvių fotografiją 1940 m. parodoje Vilniuje: „Paroda labai teigiamai atvaizduoja jauną lietuvių fotografinį meną (…), prisilaikoma gerų senų tradicijų: žemės, su ja susijusių dalykų ir peizažų.“[21] Suprantama, lietuvių ir lenkų fotografai susitiko ir Paryžiaus parodoje 1937 m., tačiau šįkart ypatinga sėkmė lydėjo kauniečius. Vilniaus fotografų vadovas J. Bułhakas atidžiai skaitė ir analizavo, ką rašo apie Vilniaus ir Lenkijos fotografus Paryžiaus spauda, o Boleslava ir Edmundas Zdanovskiai dviračiais buvo nuvažiavę į Paryžių, kur, tikėtina, apžiūrėjo Baltijos šalių paviljoną ir matė Lietuvos fotografų darbų kolekciją. Vilniaus ir Kauno fotografijos mokyklų susitikimas įvyko tik 1940 m., kai Kauno fotografai Vilniuje surengė jungtinę parodą. Tik po karo, kai 1969 m. Maskvoje buvo surengta 9 fotografų paroda ir įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, kuri 1989 m. buvo pervadinta Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir dabar sėkmingai tęsia prieškario tradicijas ir kreipia Lietuvos fotografiją nauja vaga, Vilniaus ir Kauno fotografai galutinai susijungė.